Projektai

Olga Palo

Tekstas pirmą kartą publikuotas Nuori Voima

Teatro institucijos sprendžia, su kuo galime tapatintis, kokia istorija verta būti papasakota. Institucijos atsakingos už tai, kad įvairių mažumų grupės neliktų nuošalyje. Laikas įgalinti taip pat ir nepakankamai atstovaujamuosius įkūnyti Žmogų.

Straipsnį pradėsiu pavyzdžiu, kurį pasitelkti nesmagu. Spektaklį kūrė mano draugai, tarp jų ir mano antra pusė. Vis dėlto kalbant apie institucijų vaidmenį svarbu ne tai, kas kieno draugas, geras ar blogas, kas teisus ar neteisus. Reikšminga tai, kaip mūsų pozicijos ir gyvenimo patirtys formuoja mūsų pasaulio suvokimą, kuris savo ruožtu daro tiesioginę įtaką mūsų kuriamoms reprezentacijoms.

Puikus Minos Leino (Minna Leino) ir teatro menininkų kolektyvo „WAUHAUS“ spektaklis „Sapiens“ 2019 m. Suomijos nacionaliniame teatre sulaukė didelio pasisekimo. Tačiau kalbant apie reprezentaciją, spektaklis pasižymėjo vienu ryškiu trūkumu: pasakojimas apie pasakojančiąją žmonių rūšį buvo visiškai baltas. Pirmieji homo sapiens Afrikos savanoje, pirmieji pasaulio medžiotojai ir žemdirbiai, visų šalių valdovai visais laikais, šių dienų bankininkai ir kepėjai – baltieji, baltieji, baltieji. Žmonija – baltaodė. Spektaklyje naudotos šviesios aktorių bruožus nuasmeninančios kaukės, jau pažįstamos iš ankstesnių trupės spektaklių, – visos iki vienos reprezentuoja baltaodžius.

Scena iš trupės „WAUHAUS“ spektaklio „Sapiens“. Katri Naukkarinen nuotrauka

Kūrybinė komanda susiprato tik prieš pat premjerą, taigi jokių pakeitimų nebespėta padaryti. Visi „WAUHAUS“ nariai nepaprastai domisi lygybės, reprezentacijos ir feminizmo klausimais, ir drįstu teigti, jog tai yra kolektyvo etoso dalis.

Šis pavyzdys padeda parodyti, kaip autorių kilmė ir aplinka paveikia jų žiūrą – taip pat ir mūsų, nuolat apie šiuos dalykus galvojančiųjų. Įvairovė turi persmelkti institucijos struktūras, antraip kyla grėsmė, jog pristatyto kūrino žinutė bus kitokia, nei norėta.

Bet kodėl visa tai svarbu? Juk mes visi atstovaujame tai pačiai žmonių rūšiai, argi ne?

Institucijų galia didžiulė

„Menas ir kultūra pasakoja istorijas apie pasaulį, pasakoja apie tai, kas mes ir kaip turėtume gyventi, kas yra normalūs, o kas – kitokie. Menas nepaprastai svarbus“, – sako choreografė ir meno vadovė Sonija Lindfors (Sonya Lindfors).

Kalbos apie reprezentaciją Suomijos meno lauke prasidėjo su trenksmu, o dabar estafetę laikas perimti institucijoms. Pastaraisiais metais aktorė ir režisierė Nora Dadu (Noora Dadu) stengiasi apibrėžti aktorių atrankos reikšmę suomių teatro ir kino laukui.

„Institucijos mėgina lengvai išsisukti. Reprezentacijos klausimo nesiimama iš esmės. Yra daug geros valios ir noro pasielgti teisingai – noro pasirodyti sąjungininkais ir geradariais. Tačiau tikrovė tokia, kad mažumos tėra šalutinės svarbos rūpestis“, – teigia Dadu.

Ji pabrėžia, kad paskirų projektų, susijusių su mažumomis, nepakanka ir kad patys savaime jie nėra galutinis tikslas. Kalbama apie kur kas gilesnę problemą: apie tai, kas atstovauja žmoniją, menininkus, kas laikomi persikūnyti gebančiais nekatraisiais. „Į marginalus dabar neatsižvelgiama. Koks nors pokytis bus įmanomas tik priimant marginalizuotąsias grupes į savo tarpą, pakviečiant jas ant didžiosios scenos, iškeliant į dėmesio centrą. Jei pagrindinis teatro repertuaras išliks toks pat normatyvus: baltaodiškas, cislytis bei heteroseksualus, jei kartos keistas prielaidas apie suomiškumą arba kūno standartus, o tuo tarpu paskirai bus vykdomas koks nors imigrantų integracijos projektas, tai dar ilgai jokių pokyčių nebus. Pokyčiai pradės vykti tik kovojant su pagrindinėje scenoje nusistovėjusiomis normomis“. 2019 m. spalio 19 dieną teatro akademijos organizuotoje diskusijoje tą patį apibendrino choreografė Ima Iduozė (Ima Iduozee): „Įvairovė savaime dar nėra pažangu“.

Kai kurie Suomijos aktoriai pabrėžia gavę įvairiausių vaidmenų nepaisant to, kad priklauso mažumoms, kas daugelyje kitų šalių nėra savaime suprantamas dalykas. Tai – svarbiausias siekinys. Visgi dažniausiai „mažumų aktoriai“ parenkami atlikti „mažumų vaidmenis“, ir tokiais atvejais diskutuojama apie „mažumų padėtį.“

Dažnai minimas pavyzdys yra Pirkos Saisio (Pirkko Saisio) „Ančių medžiotojas“, 2006 m. rodytas Nacionaliniame teatre. Spektaklyje, kurio problematika – kitoniškumas, vaidino pati režisierė Saisio, taip pat Kaisla Liautiujervi, Janis Toivolas, Amira Kalifa ir Henris Hanikas (Kaisla Löyttyjärvi, Jani Toivola, Amira Khalifa, Henry Hanikka).

Taip apie vaidinimą 2006 m. rašė Suna Vuori (Suna Vuori): „Viena vertus, reikia pripažinti, jog per daug nesukau galvos dėl to, kad juodaodžiai aktoriai retai matomi ant scenos, išskyrus vaidmenis reikalaujančius „etniškumo“. Po šio spektaklio kyla pagrįstas klausimas – kodėl taip vyksta?“ Jau praėjo keturiolika metų. Ar kas nors pasikeitė?

Iš „Ančių medžiotojo“ aktorių vienintelis Henris Hanikas po to dar pasirodė Nacionaliniame teatre. Per tuos keturiolika metų, remiantis Suomijos profesionalių teatrų duomenų bazės Ilona duomenimis, Liautiujervi, Toivolas ir Kalifa kartu sudėjus atliko septynis vaidmenis – Kalifa šešis, o Toivolas vieną. Daugelio aktorių, priklausančių nepakankamai atstovaujamoms grupėms, atliktų vaidmenų sąrašas trumpas. „Kai sakoma, kad tokių aktorių tiesiog nerandama, meluojama. Sakoma, kad reikia įvairovės, bet jos tiesiog nėra. Juk esame mes, yra ir kitų, bet dėl vienos ar kitos priežasties jie nekviečiami“, pažymi Dadu.

Reikalavimas išjudinti nusistovėjusias normas ne naujas. Metų metus įvairių medijų pagalba kuriamas nepilnavertis Suomijos įvaizdis. Neseniai paskelbtame, asociacijos „Audiovisual Producers Finland“ ir aukštosios mokyklos „Metropolia“ atliktame tyrime nurodoma, jog 90,6 proc. 2019 metais pasirodžiusių suomiškų filmų ir serialų veikėjų – baltaodžiai, be negalios, cislyčiai, heteroseksualūs. Likusiuosius kiek daugiau nei 9 proc. sudaro stereotipiniai ar smulkūs vaidmenys.

Suomijoje etninė statistika nerenkama ir dėl to sudėtinga nuodugniai įvertinti lygybės situaciją, tačiau palyginimo dėlei verta paminėti, kad, pavyzdžiui, 7,5 procentų Suomijos piliečių gimtoji kalba nėra viena iš valstybinių, kai Helsinkyje šis skaičius kiek viršija 15 proc. 2017 m. atliktoje apklausoje apie mokinių sveikatą ir gerovę daugiau nei 5 proc. respondentų pažymėjo savo lytį kaip kitą, nei priskirtą gimimo metu. Seksualinėms mažumoms priklauso maždaug 5–15 proc. gyventojų. Negalią turinčių asmenų procentą nustatyti sunku, tačiau pasak Suomijos Nacionalinio sveikatos instituto, tai maždaug 7–29 proc. gyventojų.

Meno ir pramogų srities kūrėjų kilmė ir aplinka daro tiesioginę įtaką tam, kaip Suomija ir suomiškumas pristatomi. Galbūt mes, menininkai, tik tariamės atvaizduojantys pasaulį, kai visgi pasakojame tik apie save ir savo draugus? Be galo svarbu, su kuo tapatinamės, tai pat iš kokių paskatų įvedame į sceną „kitus“.

Dadu paaiškina: „Gana įprasta „kitus“ paversti aukomis. Koks nors pabėgėlis tampa siužeto varomąja jėga, bet centrinė pasakojimo ašis būna baltaodžio suomio dvasinis gyvenimas. Niekada negaunam dirstelti į to pabėgėlio mintis, jo ar jos vienintelė funkcija – pakreipti pagrindinio veikėjo istorijos siužeto vingį. Retai tokie veikėjai būna išties įdomūs, sunku juose atpažinti tikrus žmones. Žmonės atrodo kaip žmonės. Tokie aukomis paversti pabėgėliai – ne“.

Suomių teatras

Nacionalinis teatras kaip institucija įsteigtas devynioliktame amžiuje. Jis užsiėmė tautinės tapatybės konstravimu, puoselėjo suomių kalbą ir literatūrą. Toks uždavinys nėra neutralus. Laikui bėgant, per kartotę, nacionalinės meno institucijos prisidėjo prie kai kurių menininkų įtvirtinimo. Institucijų uždavinys taip pat suteikia joms galią kanonizuoti patirtis, žmogiškumą, tautybes. Dadu teigimu, ir iš geriausių paskatų kilę kūriniai neatsilaiko nepasirinkę gana siauros „savų“ apibrėžties.

„Šitas suomiškumo klausimas išties opus. Net antirasistinis elgesys taikomas tik nedidelei daliai to reikalingų suomių. Ar institucijos apskritai supranta, kas tokie šioje šalyje vadina save suomiais? Ar suvokia, kaip atrodo tie žmonės, kurių gimtoji kalba yra suomių? Kodėl tada kiekviename filme ar seriale, kuriame yra imigrantų, visi suomiai yra baltaodžiai?

Europos „Menas“ ar kitaip Fine Arts užgimė iš mažos grupelės veiklos. Menotyrininkas Maksas Riunanenas (Max Ryynänen) rašo, jog „meno raida – pokyčiai, prasidėję Šiaurės Italijoje, paplitę Prancūzijoje ir 19 a. galiausiai atkeliavę į Vokietiją – buvo plataus akiračio aukštesniosios klasės vyrų iš „vidurio Europos“ projektas“. Šis menas, kurio tradicija tęsiama ir Suomijos institucijų, niekada nebuvo kuriamas visų ir skirtas kiekvienam. Norint, kad menas kada nors tokiu pataptų, vertėtų įsiklausyti į dabar vykstančią diskusiją.

„Jei teigiama, kad bet kas gali vaidinti bet ką, tuomet ant scenos turėtume matyti visus“, pažymi Lindfors ir tęsia: „Bet kas negali vaidinti bet ko, jei trupes sudaro vien baltaodžiai, teatro akademiją baigę cislyčiai asmenys. Tai juk ne visi, o veikiau nedidelė išskirtinių individų grupė. Arba tada reikia teiginį patikslinti sakant, kad „teatras pasakoja išskirtines istorijas ir jos skirtos tik elitui“. Šita pasaka, kad visi gali įkūnyti visus, neturi jokio pagrindo, nes iš tikro taip niekuomet nebuvo. Užuot sutelkus visas jėgas į atrankos procesų tobulinimą, tuščiai aušinama burna – „na mes čia jau tiek visko padarėme“. Aišku, jei teatre toliau bus laikomasi šios krypties, tai jo reikšmė sumažės, nes įvairėjančiai suomių,  helsinkiečių miniai teatras nebeatrodys aktualus.“

Menas ir mažumų menas

Tiek Dadu, tiek Lindfors pabrėžia atskirtį tarp Didžiųjų Scenų Didžiųjų Kūrinių ir mažumų bei marginalų kuriamo meno. Pirmasis tipas pasakoja apie žmoniją, taigi jam keliami aukšti reikalavimai, o pastarasis laikomas politišku ar šiaip kažkokiu antriniu.

„Priklausantieji mažumoms nė negali įsijungti į diskusiją „apie Meną“, jie reikalingi tik nuostatoms įvykdyti. Yra „samių meno“, pavyzdžiui, koks nors dokumentinis teatras, kuriame vaidinti gali visi norintieji, nereikia būti profesionalu. Ir atskirai yra dramos teatras, kuriame „visi“, t.y. teatro akademiją (TEAK) arba aktorystės studijas Tamperės universitete (NÄTY) pabaigę bendramoksliai pasakoja visas pasaulio istorijas – engėjiškai ir stereotipizuodami“, pastebi Lindfors.

Tiek meno institucijos, tiek žiniasklaida ir socialinės medijos gali prisidėti prie žiūrovų požiūrio plėtotės – kas laikomi marginalais, o kas normaliaisiais, kas traktuojama kaip menas, o kas – kaip visuomeniškai reikšmingas repertuaro priedas. Spaudoje didžiausias dėmesys skiriamas analitinėms recenzijoms, teatruose – repertuaro ir aktorių pasirinkimui. Tuo tarpu už europietiškojo baltųjų meno kanono ribų esančio ar jį supurtančio meno supratimas reikalauja raštingumo ir gebėjimo atsižvelgti į kontekstą. Jei žurnalistas neturi nuo ko atsispirti, daugybė prasmių galimai lieka nesuprastos. Tokiais atvejais padeda pakartojimai ir įsigilinimas.

Iš dalies problema opi ir dėl to, kad Suomijos teatro lauke atsirado neseniai. Lindfors tęsia: „Tai susiję su atpažinimu. Suomijos kontekste apie savo pačios darbus neskaičiau nei vieno straipsnio, taikliai analizuojančio spektaklio turinį. Diskursas toks naujas, kad jo analizei nėra įrankių. Norai Dadu sukūrus monospektaklį „Mano Palestina“ („Minun Palestiinani“), buvo svarstomas vien pats Palestinos klausimas, nes nemokėta pažvelgti kitu kampu. Vienintelis analizių rašymo būdas – prisitraukti politinį kontekstą. Taip kūriniai visiškai suplokštinami. Jei nesugebama atpažinti apie ką eina kalba, arba jei trūksta supratimo įgūdžių, kūrinys net nededamas ant tų pačių svarstyklių kaip Menas, o tuomet niekada tokiu ir nepripažįstamas. Ir šis nusistatymas išlieka: „turime čia tokį nuostabų menininką, tokį herojų-genijų, na ir tada dar yra šitie samių menininkai.“

Anksčiau minėtoje teatro akademijos surengtoje viešoje specialistų diskusijoje performatyvaus meno kūrėjas/kūrėja Kid Koko išreiškė norą kada nors pamatyti vidutiniškų meilės istorijų apie translyčius arba homoseksualius asmenis. Mintis čia akivaizdi: cislyčių heteroseksualių žmonių meilės istorijos ant scenos tokios dažnos, kad jų kūrėjams nereikia to nė pabrėžti. Nepakankamai atstovaujamų mažumų atveju, kiekvienas kūrinys turi didelį svorį, taipgi kiekvienas kūrinys tampa politišku. Todėl mažumų menininkai negali išvengti jiems priskiriamo politiškumo.

Pavyzdžiui, Kristianas Smedsas (Kristian Smeds), žinomas kaip etatinis Nacionalinio teatro režisierius ir teatro akademijos profesorius, 2008 m. taip pasisakė apie daug šurmulio sukėlusį romano „Nežinomas karys“ („Tuntematon sotilas“) pastatymą: „Nekuriu politinio teatro. Stengiuosi tik perteikti paprastų žmonių jausenas“. Bet ką mes laikome tuo paprastu žmogumi, kurio jausenos apolitiškos?

Vyresniajai teatro kūrėjų kartai, gyvenusiai septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiu, meno politiškumas kelia erzulį, taigi ir dėl šios priežasties nūnai vykstanti diskusija daugeliui nemaloni. Esamos reprezentacijos situacijos kritikuotojai ir septinto dešimtmečio komunistinės partijos atstovai visgi turi (dar ir tokį) esminį skirtumą: anuomet manyta, kad menui privaloma užsiimti politika. Dabar pabrėžiama, kad neišvengiamai menas visada politiškas, norime to ar ne. Taigi tai, kas teigiama ant scenos, turi būti apgalvota.

Neseniai Suomijos Teatro informacijos centro vadovės pareigas palikusi laisvai samdoma rašytoja, dėstytoja ir teatrologė Hana Helavuori (Hanna Helavuori) atkreipia dėmesį į istorinę Suomijos teatro lauko sąsają su mažumų ir tapatybės klausimais: „Ėmiausi nagrinėti tylos bei viešų paslapčių kultūrą teatre,“ sako Helavuori. „Teatras juk visada buvo seksualinių mažumų atstovų prieglobstis, bet tapatybės klausimai nebuvo vieši. Pavyzdžiui, jei gerai pamenu, Pirkos Koski (Pirkko Koski) 1992 m. disertacijoje subtiliai užsimenama apie Tamperės darbininkų teatro („Tampereen Työväen Teatteri“) legendinio vadovo ir režisieriaus Eino Salmelaineno (Eino Salmelainen) „kitoniškumą““.

Tarsi menininkai mėgintų atitikti neišsakytas standartus, nes tik taip jų pasakojimams įmanu tapti universaliais.

Geras aktorius geba persikūnyti

Nacionalinio teatro surengtoje diskusijoje dėl translyčių asmenų reprezentavimo, teatrologė Hana Sutela (Hanna Suutela) pasakojo, jog, nepaisant ilgų paieškų, Suomijos teatruose nerado nei vieno pasakojimo apie translyčius asmenis, neskaitant neseno Almodovaro atvejo. Didžiųjų scenų normų rėmai – ankšti.

„Suomių televizija, teatras ir kinas yra baltaodiški, cislyčiai, heteronormatyvūs, be negalios ir vienakalbiai. Taip pat vyriški“, – sako Dadu.

Kūno ypatybių normalizavimo fone išryškėja įsitikinimas, jog aktoriai persikūnija. Panašu, kad dabar ne kiekvienam suteikiama galimybė įsikūnyti į vaidmenį. „Kitų“ kūnai laikomi egzotiškais arba nešančiais sustabarėjusias reikšmės.

Apie tai kalba ir Lindfors: „Esame mokomi, kad geras aktorius sugeba įsikūnyti į vaidmenį. Persikūnijimas glūdi pačioje teatro šerdyje. Kad numanoma auditorija galėtų tai įžvelgti, turi būti ir atskaitos taškas – neutralumo etalonas, norma, tada permainą gebama interpretuoti. O jei anksčiau baltuoju laikytas aktorius ar aktorė staiga priskiriamas prie „kitų“, jo ar jos veiklos galimybės sumažėja. Dabartiniame teatralų diskurse tai reiškia, jog aktorius prastesnis.“

Kaip pavyzdį Lindfors pasitelkia Norą Dadu: „Noros atveju atrodo, kad su spektakliu „Mano Palestina“ nutiko būtent taip – „aha, tu juk imigrantų kilmės, tai tau reikia duoti tik tokius vaidmenis“. Tuomet aktorei teko pastatyti spektaklį „[Fail]“, kuriame ji persikūnija, taip parodydama, jog vis dar geba suvaidinti ką panorėjusi.“

Suomijos įstatymai draudžia diskriminaciją be kita ko ir dėl etninės kilmės bei lyties. Atsižvelgiant į tai, atrodo netinkama, kad dėl aktorių lyties, negalios ar etninės kilmės jiems galimai skiriama mažiau vaidmenų.

Svarbu pastebėti, jog teatro etatinių aktorių homogeniškumas nulemia, kokius spektaklius jame apskritai galima pastatyti. Dabar, kai institucijos jau girdėjo pvz. apie blackface makiažo problemiškumą, baltaodžiai nebevaidina juodaodžių. Nesamdant aktorių iš šalies, baltaodėse ir cislytėse trupėse aktorių įvairovė negausi. Jei teatro trupės sudėtyje nėra nei vieno juodaodžio aktoriaus ar aktorės, neįmanoma pastatyti puikių dramaturgų, pavyzdžiui amerikiečių Jameso Baldvino (James Baldwin) arba Augusto Vilsono (August Wilson), darbų. Ribotos sudėties trupės ribotiems pasakojimams pasakoti. Taip teatro etatininkų vienodumas nulemia ir teatro repertuaro vienodumą, o tuo pačiu ir normas – koks aktorius pakankamai gabus persikūnyti, kokios istorijos pridera žmonijai.

Kaip vyksta pokyčiai?

„Panašu į skirtumą tarp apkalbų ir to, kas kalbama žvelgiant į akis“ teigia Dadu. „Dabar apie nepakankamai atstovaujamas grupes kalbama taip, lyg būtų apkalbama už akių. Nors priklausantieji toms grupėms sėdi salėje. Mes sėdime toje pačioje salėje. Bet tie spektakliai tokie, lyg mūsų ten nebūtų, arba lyg nestovėtumėme ant scenos“.

Kalbinamieji pabrėžia aktorių atrankos svarbą. Siekiamybė – kad ateityje iš tiesų bet kas galėtų vaidinti ką tik nori.

Lindfors pateikia konkrečių rekomendacijų: „Iš karto pasamdomi du nevienodų fizinių ypatybių aktoriai ar aktorės iš skirtingų kontekstų. Visam personalui organizuojami mokymai, ir taip daroma nuolatos“.

Žinoma, statistika taip pat svarbi. „Institucijos turėtų turėti informacijos, kokių aktorių yra ir kokių trūksta. Tikiu, kad jau renkamas vyrų ir moterų skaičius. Kas kiek spektaklių režisuoja, kiek ir kieno rašytų scenarijų turima, apie ką tie pasakojimai? Kokia vaidmenų dalis skirta mažumų atstovams – seksualinės orientacijos, lyties mažumoms, etninėms mažumoms ar turintiesiems negalią?“ – vardija Lindfors.

Dadu atskleidžia aktorių įdarbinimo poveikį normoms: “Mažesniu masteliu keičiasi, kam ir kaip mokama už darbą: kas veikia kaip terminuotai įdarbinami laisvai samdomi aktoriai, o kam skiriami etatai, kam alga mokama nuolatos. Kitaip tariant, kas tokie laikomi „mūsų“ dalimi, standartu. Kartu keičiasi ir sceninės normos.

Aiškumo dėlei ji pasitelkia išgalvotą pavyzdį: „Nepakankamai atstovaujamai grupei priklausantis aktorius ar aktorė ant scenos dabar matomi nuolatos. Kiekviename pastatyme. Ten jis ar ji nevaidina vienut vienutėliai, dalyvauja ir koks kitas aktorius ar aktorė. Ir dar kas nors trečias, taip pat vaidmenų gauna ir šitie vadinamieji normalizuoto kūno aktoriai ar aktorės. Metai iš metų matome juos ant scenos, vaidinančius. Jie ne tik vaidina baltųjų cislyčių sukurtuose spektakliuose, bet taip pat rašomi tokie scenarijai, kur jų kūnai netraktuojami kaip kitybė, bet kuriuose jie lygiai taip pat kovoja vardan išlikimo ar mirties, arba tiesiog vaidina medžius. Stato spektaklius, kuriančius gerai apgalvotą žmogaus įvaizdį.“

Bet argi aktoriams neskauda širdies, jei jie samdomi vien įvairovės reikalaujančių vaidmenų atlikimui?

„Pozityvioji diskriminacija iššaukia daug įtampos ir pasipriešinimo, tiek iš atstovaujančiųjų nusistovėjusius standartus, tiek iš marginalizuotųjų pusės“ – primena Dadu, bet tęsia: „Visgi svarbu pastebėti, kad šiuo metu pranašumą turi baltaodžiai, negalios neturintys suomių kalba kalbantys heteroseksualūs vyrai.“

„Be abejo, kiekvienas kreipęsis dėl darbo teatro srityje ir nori joje dirbti, nepriklausomai nuo savo kilmės ar tapatybės,“ teigia Lindfors. „Tačiau, žinoma, jei tik darbo aplinka nėra diskriminacinė.“

„Sakyčiau, kad vos grupėje ar teatre atsiranda kitokių, nei vien normalizuotojo kūno atstovų – šiuolaikinę siaurą, diskriminuojančią normalaus kūno sampratą atitinkančių asmenų – viskas ima keistis“, aiškina Dadu. „Pasikeičia darbovietės atmosfera – kokie juokeliai pasakojami? Kuo daugiau įvairovės mūsų aplinkoje, kuo įvairesni kūnai mus supa, tuo mažesnė rizika ką nors netyčia paversti „kitu“. Juk nuolatos iš vienas kito laukiame pritarimo, norime rasti bendrą kalbą. Jei savo kasdienybėje nesusiduriame su kokiais nors žmonėmis, daug paprasčiau palikti juos už borto, atstumti.“

„Pagrindinis siekinys taipogi nėra įvairias mažumų grupes atstovaujančių aktorių atsiradimas trupėje vien tam, kad jie vaidintų mažumų grupių atstovus“, tęsia Dadu. „Aktorių įvairovė suteikia daug galimybių, juos galima pasitelkti pakartotinai. Jei jie patys nori ir jei tokie sprendimai atrodo meniškai pagrįsti, tai žinoma, kad mažumų grupėms priklausantys aktoriai gali elgtis su savo kūnais ir padėtimis lygiai taip pat, kaip ir visi kiti. Tačiau tai negali būti viršenybė įsakymas – kad esą tie aktoriai reikalingi vien padaryti jų atstovaujamą mažumą matoma. Aktorių bruožai gali būti patys įvairiausi, bet jie negali būti traktuojami vien tik kaip kokio nors teatro mažumų atstovai“.

Nuolat matydami tą patį, teatrų žiūrovai pripranta vienus kūnus laikyti gebančiais persikeisti, o kitus paženklinti kokia nors etikete. Bet nebūtinai turi būti būtent taip –  kartojimas žiūrovus gali išmokyti ir kitokio matymo.

„Persisotinimas kitoniškumu yra siekiamybė. Reikia vis kartoti ir kartoti įvairiausias istorijas tol, kol pasikeis vyraujantis naratyvas ir normos,“ tikina Lindfors. Tikslas dvigubas: tiek į „universalius“ pasakojimus įtraukti didesnę žmonių įvairovę, tiek praplėsti „universalių“ pasakojimų sampratą – persvarstyti, apie ką jie ir kaip kuriami.

Plėsti meno akiratį galima ir kitais būdais.

„Greta įdarbinimo, dar viena reikšminga priemonė būtų atodaira į numanomą žiūrovą – nereikia tikėtis, kad žiūrovo kūnas atitinka nusistovėjusias normas. Ypač tais atvejais, kai spektaklio personažai ar tema susiję su kuria nors mažuma. Tada reikėtų apgalvoti, kokios auditorijos galima tikėtis ir į ją atsižvelgti“, teigia Dadu.

Taigi svarbiausi punktai – aktorių įdarbinimas, statistika, atsižvelgimas į tikslinę auditoriją. Dadu mini ir atviras aktorių atrankas, ragina pabrėžti, jog ieškant aktorių, nebūtina pasižymėti nusistovėjusias normas atitinkančiomis fizinėmis ypatybėmis. Kas dar svarbu?

„Žinoma, svarbu ir kas rašo scenarijus, kas režisuoja, kas prisiima atsakomybę“, pabrėžia Dadu. „Ypač tuose teatruose, kuriuose dirbama su gatavais tekstais ir repeticijų metu neskiriama pakankamai laiko apsvarstyti, kaip juose vaizduojami žmonės. Tai būna nuspręsta dar prieš prasidedant repeticijoms. Šitas klausimas net svarbesnis, negu aktoriaus fizinės ypatybės. Nerimauju, kad aktorių kūnais bus bandoma užkaišyti turinio skyles. Permaina turėtų įvykti ir repertuaro lygmeniu“.

Lindfors taip pat kalba apie repertuaro politiką ir pokyčius meno diskurse: „Koks spektaklis yra geras? Reikia įdėmiau pažvelgti į didžiuosius pasakojimus, išsiaiškinti kokie jie. Nacionalinio teatro generalinis direktorius Mikas Mylyahas (Mika Myllyaho) ne kartą pabrėžė, kad šiam teatrui dera pasakoti visuomeniškai reikšmingas, aktualias istorijas. Ant Didžiosios scenos pasakojami Didieji pasakojimai. Taigi mūsų užduotis – pakeisti, kurie pasakojimai laikomi Didžiaisiais. O ji įvykdoma tik darant. Bet kuris pasakojimas, pristatytas ant Didžiosios scenos, pataps Didžiuoju.“

Iš suomių kalbos vertė Radvilė Musteikytė

Baltijos dramos forumą finansavo  

 

1 Straipsnio originale, o taip pat ir pastaruosius porą metų Suomijoje vykstančiose visuomeninėse diskusijose naudojamas tarptautinis žodis „reprezentacija“ neša dvi reikšmes: tai ir „atstovavimas“, ir „atvaizdavimas.“ „Atstovavimas“ užklausia, kokius žmones – kokių bruožų, kokios etninės kilmės ar seksualinės orientacijos – matome ant scenos arba ekrane, kokie aktoriai įprastai parenkami kokioms rolėms atlikti; „atvaizdavimas“ – kaip jie parodomi, t.y. kokie tų žmonių (pvz. mažumų grupių atstovų) įvaizdžiai kuriami, atsimenant, jog reprezentacijų įvedamos reikšmėmis formuoja mūsų žiūrą, santykį su kitais žmonėmis, taipgi realybę. Kalbama ne tik apie menines reprezentacijas, bet ir apie medijų, reklamų, plakatų įtvirtinamas reikšmes ir stereotipus. Nuolat kartojami tie patys vaizdiniai sukuria normas (pvz. grožio standartus) – vieni dalykai normalizuojami, o kiti atitinkamai atmetami kaip keisti, netinkami. [čia ir toliau – vertėjos pastaba].

2 Cislytis – gimimo metu priskirtą biologinę lytį priimantis asmuo.

3 Čia ir toliau tekste išryškėja amerikiečių filosofės, lyčių studijų teoretikės Judith Butler idėja, jog kartotė –  kultūrinių praktikų, judesių, ar, šiuo atveju, tų pačių vaizdinių – kuria normas (pvz. grožio standartus), tačiau taip pat talpina kaitos galimybę, todėl kartotė turi būti sąmoninga. Kartotė taip pat formuoja ir meno kanoną – kas įtvirtinama ir tęsiama (tai dažniausiai susiję su dominuojančiąja socialine grupe ir jos interesais), o kas atmetama.

4 Kid Koko (Kid Kokko) yra translytis asmuo, nepriskiriantis savęs nei vienai iš binarinės lyties sistemos kategorijų.

5 1954 m. pasirodęs rašytojo Veinės Linos (Väinö Linna) romanas „Nežinomas karys“ – vienas reikšmingiausių suomių literatūros kūrinių, pasakojantis apie 1941–1944 m. tarp Sovietų sąjungos ir Suomijos vykusi Tęstinį karą; svarbus tautinės suomių tapatybės ženklas. 

6 Pedras Almadovaras (Pedro Almodóvar) – žymus ispanų režisierius, pagal kurio filmą „Viskas apie mano mamą“ (ispaniškai „Todo sobre mi madre“) parengta teatrinė versija 2020 m. pastatyta Suomijos Nacionaliniame teatre. Spektaklio premjerą planuota atšaukti kilus skandalui dėl vaidmenų paskyrimo – translytės moters Agrado vaidmeniui parinktas vyr. lyties aktorius Janis Reinikainenas (Janne Reinikainen). Situacija sukėlė diskusiją dėl aktorių atrankos, ribojančios teatrų kolektyvų sudėties, reprezentacijos bei stereotipų kūrimo „Transmoteris yra moteris. Taškas. [...] Kai translytę moterį vaidina cislytis vyras, įtvirtinamas vaizdinys, kad transmoterys yra vyrai su suknele.“ – komentavo Sonija Lindfors. Visgi spektaklio premjera įvyko kaip planuota; kiek pakeitus scenarijų, aktoriaus replikas, judesius bei kostiumą pabrėžta, jog pastatyme Agrado – transvestitas, o ne transmoteris, ir šį vaidmenį atliko Reinikainenas.