Projektai

Baltijos dramos forumas

Kojos, kuriomis juda scenografija

Gyvenančiojo kūno (at)radimas. Scenografijos gyvybinė prigimtis menininkų Kristos ir Reinis Dzudzilo meninėje patirtyje.

Reinis Dzudzilo

Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė

1

Pradėsiu nuo portalo ir Jus palydėsiu. Portalas – tai šis ekranas, tačiau tuo pat metu atrasite ir kitą portalą instaliacijos dokumentacijos vaizdo įraše.

Matėte ZRwhdZ judančių vaizdų dokumentaciją. Tai – Kristos ir Reinis Dzudzilo kūrinys, o aš esu Reinis. Jei atsidarytume ZRwhdZ santrauką, rastume sakinio „Zum Raum wird hier die Zeit“ vertimą iš vokiečių kalbos – „Čia laikas tampa erdvėmis“. Šis nesibaigiančio judesio darbas buvo sukurtas Prahos kvadrienalei 2019 m. ir šios prezentacijos pavadinimas tiesiogiai ateina iš mūsų Prahos darbų aprašymo, kuriame ir slypėjo ZRwhdZ algoritmas.

Šie du personažai, kuriuos matėte judančiuose vaizduose – nemanau, kad tai erdvė, kuri juda ir muzika, kuri juda, o du statiški personažai, žmonės, kurie judėjo veikiami erdvės ir kurių veidų nematėme, – tai buvome mes, Krista ir Reinis Dzudzilo.

Esame du menininkai, dažniausiai dirbantys kaip vienas. Teatre užgimėme per vizualinį meną. Turime vaizduojamųjų menų išsilavinimą. Nuo meno mokyklos, kurią abu baigėme kaip dailininkai, iki Menų akademijos, kurioje aš baigiau scenografijos bakalauro bei magistro studijas, o Krista – dailės bakalauro studijas ir vizualinės komunikacijos magistro studijas.

Ši įžanga svarbi ne vien mūsų prisistatymui – drauge ji ir nušviečia, paaiškina, kodėl scenografijai mes suteikiame kojas. Iš tiesų suteikiame jai rankas, akis, širdį. Galiausiai suteikiame jai ir psichiką, kas reiškia – sielą, protą ar dvasią, žinomą mums dar nuo senovės graikų laikų. Ši gimtis iš vaizduojamųjų menų yra neišvengiama.

O antrasis svarbus faktas yra tai, jog Latvijos scenografijos mokykla yra įsitvirtinusi vaizduojamuosiuose menuose. Scenografai nestudijuoja drauge su kitais teatro profesionalais – režisieriais, dramaturgais, atlikėjais, kadangi pastarieji gyvena Kultūros akademijoje, o scenografai – Meno akademijoje.

Scenografas Andris Freibergs – patriarchas ar matriarchas, galime vartoti abi sąvokas apibūdindami jo vaidmenį Latvijos scenografijos mokykloje, – akademijoje buvo mano profesorius. Prahos kvadrienalė ne pagal reglamentą specialiai jam net sukūrė „Scenografijos mentoriaus apdovanojimą“. A. Freibergs visad įasmenina scenografiją ir visos mokymosi pas jį užduotys buvo atliekamos vadovaujantis šia alegorija.

Scenografija pati save išsprendžia, žvelgia į save kaip į kūną, kaip į laisvą būtybę. Ji pati save nusprendžia. Scenografija yra gyvenimo veiksmas. Tapyboje vartojame sąvoką „nature morte“, reiškiančią „nejudantį gyvenimą“, ar, jei turime būti tikslesni – „negyvą gyvenimą“. O štai scenografija pakeičia šį „morte“ į „vivante“ ar „vivace“ – „gyvą“. „Gyvas gyvenimas“. O tą akimirką, kai scenografija tampa gyva, ji tampa lygiavertė (kaip ir išgirdote, pereinu prie moteriškosios giminės), ji tampa reikšminga kaip tikras kūnas, o šis yra aktorius, atlikėjas scenoje. Tačiau taip nutinka ne todėl, kad dekoracijos įgauna kūniškumo – jį įgauna scenografija. O tuomet ji užmezga dialogą su atlikėju ir žiūrovu.

Kaip scenografas galėčiau įtikinamai tvirtinti, kad teatre kūnas yra tai, kas turi judesio, trajektorijos, transformacijos gebą. Kūnas yra tai, kam suteiktas laikas ir erdvė. O laikas ir erdvė ir yra šios dvi monumentalios kojos, kuriomis scenografija juda.

Man nepatinka sąvoka „scenos dizainas“, aš visuomet renkuosi „scenografiją“ – graikų kalbos kilmės žodį, kuris, mano suvokimu, suteikia jai, scenografijai, daugiau nepriklausomybės. Tačiau kai dirbame teatre ir kuriame scenografiją, kostiumus bei vaizdo įrašus, visa tai apjungiame žodžiu „scenografija“, nors kartais vartojame ir sąvoką „vizualioji dramaturgija“.

Jei turėčiau papasakoti apie savo scenografinę praktiką, spektaklio kūrimą, sakyčiau, kad scenografas yra atsakingas už spektaklio prigimtį, tačiau režisierius atsakingas už žmogų. Tokia seka, kokia aprašyta ir Pradžios knygoje, prigimtis sukuriama pirmiau už žmogų. Šis skirtumas negalėtų būti pritaikytas čia, bet kad suprastumėte mūsų buvimo teatre būdą – mes visuomet sukuriame scenografijos idėją be režisieriaus balso. Balsas, kurio klausomės – dramaturgija. Sukuriame vizualiąją dramaturgiją dar prieš režisieriaus idėją. Ir gana vėlai suvokėme, kad tokia praktika teatro laukui nebūdinga. Šis mūsų pasitikėjimas savimi susiformavo dėl Latvijos scenografijos mokyklos ir mudviejų pačių, kadangi kai imame galvoti apie spektaklį, apie laiko segmentą, negalime išvengti galvojimo apie režisūrą, kuri mudu žavi.

2

Norėčiau ir vėl paprašyti Jūsų susikoncentruoti į portalą. Jame pasirodys keletas vaizdų iš kelių vizualinių dramaturgijų, kurias esame sukūrę. Šie vaizdai atskleis kelis kūnų tipus – scenografijos kūną, atlikėjo kūną ir žiūrovo kūną, kai pastarasis tampa matoma, vizualiai sąmoninga, aktyvia spektaklio dalimi, tampančia daugiau nei žiūrovu. Greitai šiais vaizdais prabėgsiu.

HEDA (HEDA), 2011, Ryga

Tai – mano bakalauro darbas, kuriame scenografija tapo nauju teatro pastatu, kaip architektūra. Viename Rygos uosto angarų buvo pastatyta ypatinga scenografija. Ten buvo šimtas sėdimų vietų. Scenografijos kūnas čia tapo trijų aukštų amfiteatru, kur kiekvienam žiūrovui buvo skirta privati ložė. Ši architektūra taip pat tapo erdve vėliau sekusiam spektakliui „Makbetas. Mono“ , kurį sukūrėme po vienerių metų.

IŠPAŽINTIS (CONFESSION), 2010, Ryga

Tai – trečioji scenografija mano gyvenime. Aktoriui buvo skirta vieno kvadratinio metro erdvė, o žiūrovai su aktoriumi buvo visiškai kameriniame santykyje.

VILISĖS (LE VILLI), 2015, Ryga

Kambarys čia tampa antkapiu, o šioje transformacijoje atsiranda peizažas su gėlių turgumi, kuriame visos gėlės yra šviežiai nuskintos.

MAKBETAS (MACBETH), 2014, Darmštatas, Valstybis Darmštato teatras

Tai – Verdžio opera Darmštato teatre. Lėtai nuo žemės einant į požemius.

PERAS GIUNTAS (PEER GYNT), 2016, Ryga

Kelionė laiku ir erdve su daug pasikartojimų ir miražų.

SKRAJOJANTIS OLANDAS (FLYING DUTCHMAN), 2018, Ryga

Tai uvertiūra portale, kurios veiksmas vyksta septynerius metus. Centre buvo scenos ratas, nuolat pasisukantis su kiekviena besikeičiančia „Skrajojančio olando“ muzikine tema.

ABEJINGUMO AMŽIUS (CENTURY OF INDIFFERENCE), 2020, Liepoja

Penkios išpjautos individualios erdvės, atitinkančios iPhone proporcijas, tačiau antrame veiksme tai tampa viena vienybės erdve scenos portalo centre.

RAGANOSIAI (RINOCHOROS), 2021, Ryga

Scenografija sukurta panaudojant senas Dailės teatro liftų konstrukcijas. Ėjimas iš kambario į didesnę erdvę, kuri yra kosmosas.

O dabar pereisiu prie spektaklių, kuriems kūrėme ne tik vizualinę dramaturgiją, bet juos ir režisavome.

36 MINUTĖS (36 MINUTES), 2018, Cėsis

Tai – asketiškiausias mūsų spektaklis, rodytas Cėsio Meno festivalio programoje NETIKĖTI ŠALTINIAI. Šiame pasirodyme svarbiausias atlikėjas yra šimtametis sieninis laikrodis, tapęs kūnu. Ir visai kaip savo vaidmenį atliekančiam menininkui, prie laikrodžio pastatomas mikrofonas. Mikrofonas sustiprina laikrodžio balsą su kiekvienu mechanizmo sutiksėjimu. Tikimasi neišvengiamo, – ir galiausiai laikrodis pasiekia vidurnaktį, 12 kartų suskambindamas dvitoniu plaktuku. Per šias 36 minutes šalia laikrodžio stovintis vyras yra statiškas, tačiau juda laikas.

APGAILĖTINA. APIE VIZUALIĄJĄ KALBĄ (PATHETIQUE. ON VISIBLE LANGUAGE), 2017, Ryga

Pirmasis mūsų vizualaus teatro spektaklis įvyko Tarptautiniame šiuolaikinio teatro festivalyje HOMO NOVUS. Publika klausosi Piotro Čaikovskio paskutiniosios simfonijos Nr. 6 ir patiria jos interpretaciją gestų kalba. Konduktorius pakelia rankas sukurti garsui, o kurčiasis pakelia rankas sukurti kalbai. Metamas iššūkis standartiniams bendravimo ir suvokimo modeliams, kadangi per Čaikovskio partitūrą girdintįjį veda kurtysis.

VIENAS (ONE), 2020, Ventspilis

Koncertas-spektaklis „Vienas“ gimė iš Kristos magistro darbo Akademijoje, kuris vadinosi „Šeštasis pasaulio sukūrimas“. Jame Krista iš Mahlerio „Šeštosios simfonijos“ pasirinko tik mažąją (piccolo) fleitą ir realiuoju partitūros skaitymo / grojimo laiku girdime tik šį instrumentą. Tačiau daugiausiai girdime tylą ir puslapių vertimo garsus.

Mūsų koncertas-spektaklis „Vienas“ yra kelionė koncertų sale ir Darius‘o Milhaudo muzika. Koncertų salės erdvėse visos šešios simfonijos patiriamos kaip vientisas kūnas. Kiekvienoje stotelėje žiūrovai išgirsta vieną iš simfonijų, atliekamą vienu instrumentu, o finale – visas simfonijas ir visus instrumentus Didžiojoje salėje.

LABAI GEROS MINUTĖS (VERY GOOD MINUTES), 2020 / 2021 / 2022, Ryga

Dirbti ties šiuo spektakliu mus pakvietė du judesio menininkai, Elīna ir Rūdolfs Gediņi. Jie judesį mums davė kaip dramaturgiją, kurią mes interpretavome per vizualiąją dramaturgiją ir garsą. Šis darbas sukurtas remiantis Walterso Benjamino „Maskvos dienoraščiu“, kuriame jis aprašo Maskvą ir savo santykius su latvių kilmės teatro režisiere ir scenos menų teoretike Asja Lācis. Šiame darbe matome trijų porų pokalbius.

Benjamino dienoraštis davė mums kelis personažus. O grožis, kylantis iš rusų kalbos, ženklina abu ryškiai matomus aspektus – grožį ir raudoną spalvą.

UŽKLUMPA TYLA (SILENCE FALLS), 2022

 

Šis spektaklis įvyko kiek daugiau nei prieš mėnesį. Tai – malda už mirusiuosius. Spektaklis skirtas 200 Cėsio žydų, nužudytų holokausto metu 1941 m. rugpjūtį. Žiūrovai (o jų taip pat 200) patys tampa spektaklio kūnu. Tačiau kiekvieno žiūrovo ausyse skamba balsas. Mes suteikėme balsą mirusiesiems, kurie nebeturi kūnų. Balsas nurodo ir kelią bei lydi žiūrovus nuo miesto centro – autobusais į miškus, o ten lydi jau pėsčiomis einančius žiūrovus iki vietos, kur buvo nužudyti žydai. Moters balsas ir choras spektaklyje yra gyvųjų vedliai. Šis spektaklis žiūrovus paverčia piligrimais, kurie po 81 metų pereina šį kančios kelią.

ESAMASIS LAIKAS (TIME PRESENT), 2021, Ryga

 

„Esamasis laikas“ – pirmasis mūsų bendradarbiavimas statant operą. Šiame darbe jaučiamės labiausiai savimi. Čia teatras padaro mus gyvus, o scenografija įgauna kojas ir ima bėgti.

Pastatymas turi keturis vyksmus – I Tylos gimimas, II Pasaulio gimimas, III Muzikos gimimas, IV Operos gimimas. Muziką šiam pastatymui sukūrė Krists Auznieks.

Pirmame vyksme aktyviai veikiantis kūnas yra žiūrovai, kadangi jų kūnai yra viename lygyje su atlikėjų, be jokių sienų. Po laiko sustabdymo, kuris ištinka pakėlus konduktoriaus lazdelę, žiūrovai, lyg keliautojai, pakviečiami keliauti toliau arba, kaip Hesses „Stepių vilke“, maloniai kviečiami  laisva valia apsilankyti Magiškąjame teatre.

3

Epilogas.

Palyginant atlikėjo kūno santykį, sąsają su scenografijos kūnu, atlikėją pavadinau pagal sakinį dailininko Renė Magrito kūrinyje „Vaizdų klasta“, kuriame nutapyta pypkė, o po ja parašyta: „Tai ne pypkė“. Aktoriaus egzistavimas formuojasi suvokiant scenografiją. Ir atvirkščiai.

Drauge su Krista turėjome daugybę pokalbių apie atstumą ir artumą, kai kalbama apie scenografiją ir kostiumą. Arčiausiai aktoriaus kūno yra kostiumas, tai jo ar jos antroji oda – kadangi tai ne vien rūbas – šiame rūbe atsiskleidžia personažo vidus. Tad kostiumas esti arčiau negu arti. Tačiau scenografija dažnai yra aktoriui nepasiekiama dėl jo ar jos buvimo vietos. Jeigu norime visapusiškai suvokti scenografiją, suvokti ją kaip visumą, reikalinga distancija. Tai lyg peizažas, kurio neįmanoma pamatyti, jei esi jame. Ir štai čia priartėjame prie Tolimojo artumo fenomeno. Ir suprantame, kad kai dirbame drauge, tuo pačiu metu galime būti abiejose vietose.  Tai mums suteikia ne tik kontrolę, o ji mums svarbi tiek pat, kiek dirigentas orkestrui, tačiau ir leidžia mums prie šio fenomeno priartėti. Taip yra dėl to, kad esame dviese.

Žiūrovo kūnas, be abejo, visuomet esu aš. Visuose spektakliuose esu žiūrovas, turintis privilegiją pirmasis pasirinkti kelią. O vėliau prisijungia ir kiti žiūrovai. Žiūrovą matau kaip bulių, jautį, paknopstom skubantį prie scenos. Prie raudonų kulisų. Žiūrovo dėmesys sukoncentruotas į bėgimą šių raudonųjų vartų link. Kai kulisai nusileidžia arba pakyla – ar nutinka dar kas nors, ir tai nebūtinai turi būti kulisai, o, pavyzdžiui, organizuota pradžia, talpinanti savyje paslaptį, nekantrą, skubą, smalsumą ir koncentraciją, – žiūrovas yra alkanas patirti gyvenimą, gyvas kūnas ypatingame laike ir erdvėje, o dabartiniame scenografijos kūne aktoriaus kūnas ir žiūrovo kūnas yra gyvi visais atžvilgiais.

Gyva, gyva, gyva!

Tekstas parengtas pagal Baltijos dramos forumo konferencijoje „Vargas dėl kūno. Kūnas ir kūno patirtys teatre“ skaityta pranešimą. 

Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė

Baltijos dramos forumą finansavo